Patarkite ka daryti, nes labai pavargau psichologiskai. Su vyru esame susituoke virs 15 m., turime 2 nepilnamecius vaikus, vyras 12 m. serga issetine skleroze, pergyvenau del to labai daug. Is salies ziurint nepasakytum, kad jis sergantis, simptomu nesimato. As esu dirbanti, padori, istikima, o jis niekad nedirbo legaliai, uzsiima visokiais versliukais ir dazniausiai “neturi pinigu”, legaliai gauna tik min. invalidumo pensija., gyvename mano mociutes namo dalyje. Pries metus as susirgau ir jis pradejo keistai elgtis, kartais negryzdavo namo, sakydavo vaziuoju tai pas drauga, tai i uzsieni, mane pradejo ignoruoti, nesiskaityti, po to net nepasakydavo kur dingsta, tuomet pradejau su juo kalbetis, bet pokalbiu venge, tai as pradejau knaisiotis kame cia reikalas ir suzinojau, kad su kita bendrauja apie metus laiko. As pasveikau, daug pykomes, ji buvau isvariusi, bet jis pradejo manes pavydeti, pats gryzo. Siuo metu santykiai nera geri, jis pats viena diena buna geras, atrodo stai, viskas jau gerai, bet kita diena vel nesiskaito, nesako kur vaziuoja, dazniausiai pasiima viena sunu ir dingsta kur nors, mums nieko nesako, kitas sunus pavydi, kad ne ji pasieme. O jo neima dazniausiai del to, kad jis labiau isdykes, tevo neklauso, keikiasi, musasi. As vyrui aiskinu, kad vaikus reikia aukleti, o ne skirstyti, na ir siaip visko daug jam aiskinu, kad vaikai pergyvena del jo nesamoniu, o jis tik atsauna “prie ko cia tie vaikai”. Tas sunus, kuri dazniau pasiima kartu, nusiteikes pries mane, pries vyro kvailystes buvo geras vaikas, o dabar tai neklauso, tai ignoruoja, tai uzgaulioja mane zodziais ir pan. Pati isgyvenau del vyro kvailysciu labai daug, daug verkiau ir dar dabar apsiverkiu. Nesuprantu gal jam su psichika del ligos negerai ar kazkas cia darosi, bet taip zmones negyvena. Pats kalba, kad skirsimes, sakau gerai, nes pavargau, bet ir vėl nesiskiria, prie vaiku man uzmeta, kad cia as turiu kita, nors taip nera. Dabar jau taip nebuna, kad nakti negryztu, kartais tik buna, kad gryzta velai, bet uzplaukia ir nei is sio, nei is to, man nesakes su sunum lieka nakvoti pas savo motina. As isbandziau atrodo jau viska, nusileidau, galvojau pats susiprotes, bet ne, pasirodo jis ir toliau su kita bendrauja telefonu, raso sms, vienas kitam paskambina, o man meluoja, kad jau nebe. Jei nebendrautu, gal butu normalus, bet dabar taip sunku. Ka man daryti? Pirma skirciausi, bet ka daryti su vaikais? Vyresneliui, kuri daznaiu pasiima su savimi 13 m., buvo netgi tokiu dalyku, kad uzsispyre ir nejo I mokykla , po savaite, dvi ir jau ne viena karta. Cia manau vaiku isgyvenimai , protestas… Mazesnis labai judrus, piktas, jautrus, agresyvus, vis puola vyresni, gyvenimas kaip kare, gryzti namo ir nesinori buti, o I namus turetume gryzti visa seima taip, kad juose butu saugu, ramu, gera… Pas specialistus eiti nei vienas nesutinka, as buvau, bet as viena bejege. Nezinau kaip elgtis, vyras su manim nesikalba, daro kaip jam atrodo ir viskas, iesko minusu tik manyje. Ar gyventi nekreipiant demesio (bet tai labai sunku) ar ka daryti?