Šeima – pirmoji žmogaus ugdymo institucija. Ji ryškiai paženklina žmogaus brendimo laikotarpį, šeimoje įgyta patirtis atsiliepia visą gyvenimą. Tik šeimoje vyksta pilnavertė  asmenybės socializacija. Šeimos gyvenimo organizatoriai ir ugdytojai yra tėvai. Kiekviena šeima susiduria su vienokia ar kitokia problema, bei pokyčiais, kurie pažeidžia šeimos socializacijos vientisumą. Dažnai problema, kuri apima dauguma visuomenės narių, jau galima būtų įvardinti socialine problema. Socializacijos eigoje vyksta įvairūs pokyčiai šeimoje. Daug kas vertina šeimos pokyčius neigiamai ir mano, jog pokyčiai – šeimos krizės požymiai. Šeima išgyvena socialinę, ekonominę, demografinę krizę. Kinta tradicinės šeimos vertybės bei dorovinis potencialas, smunka pragyvenimo lygis, realus ir potencialus nedarbas keičia individų ir šeimų demografinę elgseną.

Dabartinės šeimos gyvenimą trikdo smurtas, nedarbas, alkoholizmas. Didėja skyrybų skaičius, savižudžiu amžius jaunėja, auga skurdas, vedantis į benamystę. Iš socialinių problemų iškyla įvairios kitos neigiamos pasekmės, ypatingai veikiančios šeimas ir neleidžiančios pakankamai įsitvirtinti visuomeninėje plotmėje. Pastaruoju metu sumažėjo santuokų, išaugo skyrybų skaičius. Šeimos dažnai susiduria su tokia socialine problema, kaip skyrybomis, kurios turi didelės įtakos vaiko socializacijai, visuomenės stabilumui ir tautos įvaizdžiui.

Skyrybos – tai krizė šeimos narių gyvenime. Skyrybos labai paveikia tolimesnį žmogaus gyvenimą, išmuša iš įprastinio, ramaus, nustovėjusio ritmo. Suyra dienotvarkė, įpročiai, griūva planai. Sutuoktiniai dažniausiai nepastebi kaip keičiasi jų jausmų pasaulis. Šeima – svarbiausia vaikų auklėtoja, nes ji natūraliausiu būdu moko mylėti ir sutarti. Tiek vaikų, tiek ir jų tėvų gyvenimo pilnatvės pagrindas, emocinio saugumo vieta. Mažam vaikui tėvai yra pavyzdys – tėvų gyvenimo pavyzdys, jų pažiūros į santuoką, šeimą, jų elgesys vienas su kitu. Išgyventas motinos ir tėvo pavyzdys prisideda prie to, kad vėliau arba priimami, arba atmetami moters ar vyro uždaviniai šeimoje. Tėvų skyrybos vaikams labai sunkus įvykis. Vaikai kenčia dėl tėvų konfliktų, žeidžiama jų psichika, kuri nespėja prisitaikyti prie nervinės įtampos šeimoje.

Tėvai, kurie skiriasi, dažnai nepaaiškina vaikams tokio savo sprendimo priežasčių. Nesuprasdami, kodėl tėvai taip apsielgė, vaikai bando ieškoti šių priežasčių patys. Ir neretai mano esant jo paties kalte. Todėl ypač svarbu, kad tėvai paaiškintų vaikui, kas vyksta ir kodėl.

Daugelis vyrų ir moterų išsiskirdami suranda protingų ir humaniškų sprendimų. Jie neišsižada pagarbos vienas kitam ir toliau rūpinasi savo vaikais. Jų vaikai gerbia ir myli abu tėvus. Ta aplinkybė, kad tėvai gyvena atskirai, neturi nepataisomo poveikio jų vaikams, neverčia tapti savo tėvų teisėjais.

Todėl svarbu, kad abu sutuoktiniai gerai apgalvotų savo veiksmus, suprastu, kad skyrybos ne visada geriausia išeitis. Siekdami išsaugoti šeimą, vaikų saugumą, tėvai turėtų kreiptis į specialistus, kurie padės išspręsti iškilusius nesutarimus, rasti problemų sprendimus ir išsaugoti šeimą.