Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ ir portalas Žmonės.lt kviečia moteris, patyrusias smurtą artimoje aplinkoje, dalintis savo istorijomis. Jūsų istorijos pateikiamos anonimiškai, ne tik raštu, bet ir įgarsintos žinomų moterų balsais. Aštuntąją istoriją įgarsino aktorė – Gelminė Glemžaitė.

Socialinį projektą „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“ organizuoja Kauno apskrities moterų krizių centras ir Vytauto Didžiojo universiteto viešosios komunikacijos studentės: G.Kondrataitė-Paleckienė, G.Paniulaitytė, K.Mazūraitė ir N.Dvarionaitė.

Jos ragina smurtą patiriančias moteris nebijoti žengti žingsnį į priekį – kreiptis į moterų krizių centrus dėl teisinės pagalbos. Vien tai jau yra didžiulis ir teisingas žingsnis, siekiant išsilaisvinimo nuo smurto.

Žmonės.lt skaitytojus kviečiame išklausyti aštuntąją istoriją, kurią įgarsino – Gelminė Glemžaitė:

Beatričė (vardas pakeistas)

Pasakojimą noriu pradėti nuo to, kas esu dabar – laiminga moteris, kuri kiekvieną rytą su džiaugsmu laukia naujos dienos, sėkminga verslininkė, kurios projektas susilaukė tokios sėkmės, apie kurią net nesvajojau, mylinti mama, pagaliau suvokusi, kad vaikai yra nuostabūs, kūrybingi ir gabūs kai juos įvertini ir pastebi, turtinga, nes tai ką turiu savyje užtenka, kad gyvenčiau taip kaip noriu aš pati.

Prasidėjo antri metai po mano skyrybų... Tikrai trumpas laikotarpis, tačiau per vienerius metu aš savo gyvenimą pagerinau ir pakeičiau taip, kaip nesugebėjau per 10 santuokos metų, kurioje smurtas, pradžioje fizinis, po to psichologinis, buvo pateisinamas meile ar silpnybėmis.

Pabėgimas iš namų buvo dramatiškas, neapsiėjo be policijos, nors mums tai jau buvo nebe pirma tokia drama.

Per vienerius metus aš beveik pasivijau dešimtmetį, kuriame priimdavau netinkamus sprendimus, pasiryždavau užbaigti kankinančius santykius ir vėl grįždavau, apgaudinėdama save rinkausi iliuzijas, o ne karčią tikrovę. Užgniauždama jausmus, kol pagaliau baimė, skausmas ir nusivylimas nebetilpo viduje, sutriko sveikata, o fizinis skausmas privertė imtis veiksmų sau padėti.

Kai išsprendžiau sveikatos problemas, ėmiausi spręsti psichologines bėdas, moterų krizių centre kreipiausi į nemokamą psichologę. Nustebau, kaip greitai ši terapija man padėjo suvokti tiesas, kurios, atrodo, buvo tokios paprastos, tačiau gyvenant nuolatinėj baimėj nesuvokiamos. Nuo minties, kad noriu gyventi ramiai, iki sprendimo ir realių veiksmų, vedančių skyrybų link, praėjo apie metai.

Per tuos metus aš grįžau užbaigti studijų, mokiausi nuolat, nes tai buvo puikus pateisinimas, kodėl nebendrauju su vyru. Mano nuostabai, mano pažymiai buvo tokie geri, kad praėjus metams mane pervedė į nemokamas studijas ir grąžino įmokas už mokslą. Tai buvo dar vienas patvirtinimas, kad verta nutraukti tą užburtą ratą iš kurio išėjimo nemačiau, kol nepadariau esminių permainų savo gyvenime.

Būdavo baisu išeiti į gatvę iš mamos namų, į kuriuos eidavau pasislėpti ir atsikvėpti nuo nuolatinio terorizavimo.

Dviejų savaičių prireikė, kad sukurčiau planą, kaip su trimis vaikais pabėgti nuo to žiauraus ir smurtaujančio vyro. Iki tol, kiekvieną kartą man išėjus iš namų persekiodamas ir telefonu nuolat atakuodamas apribodavo mano ir vaikų judėjimą, nes būdavo baisu išeiti į gatvę iš mamos namų, į kuriuos eidavau pasislėpti ir atsikvėpti nuo nuolatinio terorizavimo.

Suvokus, kad mano baimė yra tokia žlugdanti, kad nebeleidžia blaiviai mąstyti, o artimieji man negali niekuo padėti, aš vėl kreipiausi pagalbos į moterų krizių centrą. Ten man pasiūlė apsigyventi naujame krizių centre.

Pabėgimas iš namų buvo dramatiškas, neapsiėjo be policijos, nors mums tai jau buvo nebe pirma tokia drama. Galiausiai, kai nuvykau į centrą pajutau tokį palengvėjimą, kurio senai nejaučiau. Nors vis dar jaučiau grėsmę už šio centro ribų, tačiau ten aš jaučiausi saugi ir galėjau sukaupti jėgas išspręsti savo problemas iš esmės.

Krizių centre pragyvenau du mėnesius. Esu labai dėkinga jo darbuotojoms, kurios suteikė prieglobstį, jaukias sąlygas, erdvės privatumo ir tikėjimo, kad aš galiu viską pakeisti.

Ten man gimė genialus veiksmų planas, tikslai, siekiai ir suvokimas, kad aš galiu išeiti iš skurdo, sukurti saugų ir puikų gyvenimą sau ir savo vaikams, kad mano galimybių ribos yra tokios, kokias aš pati sau nusistatau ir kad šalia savęs aš noriu matyti žmogų, kuris yra laimingas, nes su nelaimingu žmogumi laimingu būti sudėtinga.

Nelikite vienos

Moterys, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje, kviečiamos pasidalinti savo istorijomis el.p. adresu: soc.projektas.istorijos@gmail.com

Jūsų pasakojimas kitoms moterims gali tapti pavyzdžiu – išdrįsti, žengti pirmuosius žingsnius išsilaisvinimo nuo smurto keliu.

Nelikite vienos: jeigu šiuo metu susiduriate su smurtu artimoje aplinkoje, nedelskite kreiptis pagalbos: https://www.specializuotospagalboscentras.lt/kontaktai/

Kontaktai, kur kreiptis pagalbos:

Kontaktai, kur moterims kreiptis pagalbos. Socialinis projektas „Prisėsk, aš turiu tau kai ką papasakoti“