Naujienos

Šeimos vertybės yra vienas iš pagrindinių veiksnių lemiančiu vaiko vystymąsi bei jo pasaulėžiūrą. Tėvai - tai svarbiausi žmonės supažindinantys vaiką su šio pasaulio tiesomis. Stebėdamas tėvų tarpusavio bendravimą  vaikas pradeda suvokti žmonių bendravimo ypatybes bei normas, atskirti gėrį nuo blogio. Meile ir pagarba paremti šeimos santykiai vaikui suteikia pasitikėjimo aplinkiniais, ramybės pojūtį. Visiškai kitokius jausmus išgyvena vaikas augantis šeimoje, kurioje smurtaujama.
Nagrinėjant smurto šeimoje pasekmes vaikams, svarbu žinoti, kas paskatina šeimos narius elgtis agresyviai. Pastebėta, kad pagrindinės priežastys yra šios:

• Nesutarimai šeimoje, nesugebėjimas konstruktyviai išspręsti kilusių šeimos konfliktų.
• Alkoholizmas – girtaujantis asmuo įgyja amoralių bruožų, smunka vertybinės orientacijos (grįžęs į namus toks asmuo  triukšmauja, keikiasi, gąsdina sutuoktinį  ir vaikus, mušasi).
• Narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimas - asmuo nebesugeba valdyti savo veiksmų, nebepajėgia vykdyti pažadų, įsipareigojimų. Viso to rezultatas – netinkamas elgesys ir smurto veiksmai.
• Bloga finansinė padėtis, skurdas – atsiranda nevilties, pažeminimo, pykčio jausmas, skurde gyvenantys asmenys nepajėgia mylėti, gerbti nei savęs, nei tuo labiau kitų.
• Nedarbas – neturintis darbo žmogus jaučia pyktį visam pasauliui ir visiems aplinkiniams,   susikaupusio pykčio iškrovą patiria arčiausiai esantieji, t.y. šeimos nariai.
• Depresija – depresuojantis asmuo viskuo nepatenkintas, jaučiasi nelaimingas, o  kankindamas šeimos narius jis tarsi sutapatina juos su savimi, perkelia savo naštą.
• Psichikos sutrikimai.
• Daugelis smurtautoju vaikystėje patys patyrė smurtą, todėl suaugę jie tarsi keršija už tai, ką patys išgyveno. Smurtas tampa jų gyvenimo norma.
• Norėdami išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą dėl susiklosčiusios situacijos,  agresiją nukreipia prieš artimiausius žmones, neretai ir prieš vaikus, kurie dar nėra  pajėgūs pasipriešinti.
• Visuomenėje nusistovėjusios nuostatos, papročiai, patriarchalinės šeimos tradicijos.

Nėra ir negali būti objektyvių priežasčių, kurios pateisintų smurtą šeimoje. Vaikui iki trijų metų tėvai yra neginčytini autoritetai – žmonės iš kurių elgesio mokomasi. Todėl viskas kas vyksta šeimoje tampa  neatsiejama vaiko pasaulio dalimi. Ir jei tėvai nuolatos pykstasi, psichologiniu ar fiziniu smurtu aiškinasi santykius, tuo pačiu pykčiu bei nuoskauda nuodijamas ir mažylio emocinis pasaulis. Vaiko, augančio smurtu paženklintoje šeimoje kasdieniniais palydovais tampa agresija, baimė, nerimas ir neapykanta. Netgi nesuprasdami tėvų sakomų žodžių prasmės mažyliai labai greitai pajaučia artėjančio konflikto grėsmę. Užtenka tam tikrų intonacijų mamos balse ar tėčio piktos veido išraiškos. Labiausiai tikėtina mažylių iki trijų metų reakcija – ašaros. Tyrimai parodė, jog kūdikiai gyvenantys šeimose, kur tėvai vienas prieš kitą griebiasi smurto, pasižymi prasta sveikata ir miegu bei perdėtu verksmu.  Vyresni, 4 – 8 metų vaikai net ir nesuvokdami visų konflikto priežasčių, nesąmoningai ieško savo kaltės, išgyvena gėdos  už savo šeimą jausmą. Saugumo  bei paguodos, smurto akivaizdoje, ieško pas vieną iš tėvų arba atsiskirdami ir tyliai vieni išgyvendami nuoskaudą. Dėl patirtų išgyvenimų tokie vaikai  tampa  uždari, baikštūs,  nepasitikintys aplinka, linkę patys elgtis agresyviai. Dėl šių priežasčių jie sunkiai adaptuojasi darželyje, jiems sunku mokytis mokykloje, yra nemėgstami  bendraamžių. Nervinė įtampa atsiliepia  fizinei ir psichinei vaiko sveikatai, todėl gali pasireikšti tokie psichosomatiniai simptomai:

• Vaikas dažnai skundžiasi galvos, pilvo skausmais, pykinimu;
• Miego metu šlapinasi į lovą;
• Atsiranda nervinio pobūdžio traukuliai, mikčiojimas;
• Padidėjęs emocinis jautrumas;
• Nemiga.

Net ir smurtaujantys tėvai vaikui yra artimiausi žmonės – jo kasdieninio gyvenimo dalis, todėl bet kurio iš jų skausmas bei kančia tampa vaiko skausmu. Matydamas agresijos protrūkį šeimoje, vaikas yra priverstas rinktis vieno iš tėvų (smurtautojo arba aukos) poziciją. Šis procesas vaikui  morališkai yra labai skaudus.
Paauglystės amžiuje, padidėja  emocinis jautrumas. Paaugliai šeimos smurtą vertina kaip savo tėvų problemą ir kaip auką mato save.  Nenorėdami būti šeimoje vyraujančios agresijos dalimi, paaugliai bando atsiriboti nuo tėvų. Šio amžiaus vaikams būdinga nuotaikų kaita, dažnai kyla savikontrolės problemų, nepajėgdami pakeisti situacijos šeimoje, supratimo ieško tarp bendraamžių ar “gatvės autoritetų”. Tokiems vaikams iškyla didelis pavojus būti įtrauktiems į negatyvaus poveikio neformalias  grupes – organizuoto nusikalstamumo grupuotes, sektas luošinančias vaiko psichiką, alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis besisvaiginančių jaunuoliu grupes.
Gali būti, kad šeimoje patirtas  smurtas peraugs į neapykantą aplinkiniams ir vaiko sąmonėje taps elgesio norma. Perėmęs iš tėvų tokius bendravimo įgūdžius, net ir suvokdamas, kad kitiems suteikia skausmą, paauglys elgsis taip pat kaip elgėsi jo tėvai.
Vaikų augančių smurtaujančioje šeimoje savęs vertinimas yra labai žemas. Sąvokas pagarba, savigarba šie vaikai suvokia kitaip nei vaikai iš šeimų, kur vyrauja savitarpio supratimas ir šilti santykiai.
Pagarba ir savigarba  kyla iš kasdieninės patirties, supratimo, kad šeimos nariai gerbia vienas kitą, rūpinasi vienas kito jausmais ir išgyvenimais. Matydamas tokius santykius savo šeimoje vaikas suvokia, jog ir pats yra gerbiamas ir vertinamas už tai, kad priklauso savo šeimai. Jis žino, jog būdamas geras ir pareigingas gali tikėtis tėvų pagyrimo ar paskatinimo, tai ugdo jo  savigarbos jausmą.
Vaikas, kurio šeimoje yra smurtaujama, nesuvokia, kodėl tėtis vieną diena su mama elgiasi gražiai - kitą dieną ją muša, kodėl mama dar vakar buvusi linksma - šiandiena verkia. Neretai ir pats vaikas tik todėl, kad ne laiku ir ne vietoje pasimaišė patiria tėvų agresiją. Tokiu atveju vaikas negali suprasti, kokios  priežastys skatina tėvų agresiją. Atsiranda kaltės jausmas, kad gal būt jis pats išprovokavo tėvų pyktį. Toks savęs kaltinimas išugdo nepilnavertiškumo kompleksą, vaikas nebevertina savo gerųjų savybių ir individualumo.
Vaikai, gyvenantys smurtaujančioje aplinkoje, išgyvena psichologines traumas. Jos gali tęstis visą gyvenimą. Net jei tėvų smurtas pasireiškė, kai vaikas buvo visai mažytis, psichologų teigimu,  pasekmes asmuo gali jausti ir suaugęs. Užgniaužtos vaikystės nuoskaudos glūdi giliai pasąmonėje ir griauna žmogų iš vidaus, neretai pasireikšdamos fiziniais ar psichiniais negalavimais. Dar vaikystėje emocinį smurtą šeimoje patyrę žmonės dažnai būna priešiškai nusiteikę, linkę elgtis agresyviai, neadekvačiai reaguoti į aplinką. Jiems būdingas nepasitikėjimas savimi (savo žiniomis, jausmais, gebėjimais), uždarumas, nesaugumo jausmas.

Naudoti šaltiniai:
Jermalavičius A. (2008).  Smurto šeimoje kriminologinė charakteristika , Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.
Servut R.(2009) Smurto įtaka vaiko raidai  -Konsultacija tėvams ir pedagogams. Vilnius.