Naujienos

Konsultuodama žmones, patiriančius smurtą artimoje aplinkoje, dažnai susiduriu su sudėtingu ir labai jautriu ryšiu – stipriu kliento prisirišimu prie jį skaudinančio asmens (dažniausiai partnerio). Iš šalies gali atrodyti nesuprantama: žemina, nuvertina, skaudina, ir vis dėlto, atsitraukti taip sunku. Tarsi tarp dviejų žmonių būtų nusidriekęs nematomas, bet labai stiprus siūlas, kurį nutraukti prireikia ne tik sprendimo, kartais pagalbos iš šalies, bet ir laiko, didelės vidinės stiprybės ir tuo pačiu atlaidumo sau.Tačiau svarbu suprasti: šis „siūlas“ - nėra meilė. Tai destrukcinis ryšys, kurį ne tik galima, bet ir reikia nutraukti.

Tad kuo skiriasi meilė nuo priklausomybės?

Meilė augina ir stiprina. Priklausomybė silpnina ir, ilgainiui, palaužia.

Meilėje jūs tampate savimi, priklausomybėje – vis labiau tolstate nuo savęs.

Kaip atskirti, kokiuose santykiuoses esu aš?

Jei gyveni meile grįstuose santykiuose – jūsų poroje yra pagarba. Jei gyveni priklausomuose santykiuose – pagarbos vienas kitam dažniausiai trūksta.

Gyvendama meilėje jauti stabilumą, nėra didelės emocijų kaitos, dažnų ir intensyvių audrų. Priklausomuose santykiuose vyrauja chaosas: čia pykstiesi, čia vėl taikaisi..

Meilėje jautiesi išgirsta, suprasta, jautiesi, jog į tavo poreikius, jausmus atsižvelgiama.  Priklausomuose santykiuose apie savo jausmus dažniau tenka patylėti, arba dėl to, kad tavęs negirdi, arba, stengiantis išvengti emocinių audrų.

Gyvendama meilėje, jautiesi saugi. Priklausomuose santykiuose dažnai būni įsitempusi, tarsi nuolat pasiruošusi reaguoti į partnerio nepasitenkinimą, išsakytus ar nutylėtus priekaištus, o gal į intensyvias emocijas.

Priklausomuose santykiuose paprastai yra daugiau kontrolės nei pasitikėjimo, ir iš jos išsilaisvinti gali būti nelengva.

Meilėje visada yra abipusiškumas – abi pusės stengiasi išvengti bereikalingų įtampų, išgirsti partnerį, atliepti jo poreikius. Priklausomuose santykiuose dažniau stebimos vieno partnerio pastangos.

Tad kodėl taip sunku nutraukti priklausomybę primenančius santykius?

Tokių santykių nutraukimas, net ir suvokiant jų destruktyvumą, dažnai nėra vien tik pasirinkimo ar valios klausimas – tokie ryšiai formuojasi pamažu, įsipindami į žmogaus emocinį pasaulį. Skausmą čia neretai keičia trumpi artumo, švelnumo ar vilties momentai, kurie sukuria stiprų prisirišimą ir maitina tikėjimą, kad „viskas dar gali būti kitaip“. Ilgainiui žmogus ima abejoti savimi, savo jausmais, net savo realybės suvokimu, todėl pasitraukti tampa dar sudėtingiau. Prie to prisideda ir baimė likti vienai, nežinomybė, sudėtingai išsprendžiami finansiniai, vaikų priežiūros klausimai, kartais – kaltės ar gėdos jausmas. Tokiuose santykiuose pamažu silpsta ryšys su savimi, o kito žmogaus buvimas ima atrodyti tarsi būtinybė išgyvenimui. Todėl išėjimas iš jų – ne tik sprendimas, bet ir gilus vidinis procesas, reikalaujantis laiko, palaikymo ir atjautos sau.

Kada įvyksta atsiskyrimas?

Tam, kad du žmonės, kuriuos siejo artimas emocinis ryšys, galėtų vienas kitą paleisti, nepakanka vien tik „faktinių“ skyrybų. Taip, išoriniai žingsniai yra svarbūs – išsikraustymas iš bendrų namų, teisinių klausimų sutvarkymas, susitarimas dėl bendravimo su vaikais, jei jų yra. Tačiau ne mažiau svarbios ir „emocinės“ skyrybos – vidinis procesas, kuriame pamažu paleidžiami bendri lūkesčiai, bendros ateities planai, santykio prasmė ir jausmai, kuriuos kadaise išgyvenote.

Dažnai šie du procesai nevyksta tuo pačiu metu. Neretai nutinka taip, kad vienas partneris jau seniai yra „išėjęs“ emociškai – nebejaučia artumo, nebetiki santykių ateitimi, o kitas dar tik pradeda tai suvokti, ir šį suvokimą vis dar lydi rusenanti viltis ar gyvi prisiminimai. Dėl to atsiskyrimas gali būti ypač skausmingas ir sudėtingas, nes vidiniai ir išoriniai pokyčiai nesutampa. Ir tai yra natūrali, nors ir nelengva, šio proceso dalis.

Kaip suprasti, kad dar esate emociškai santykyje?

Net ir tuomet, kai fiziškai jau esate atskirai, vidinis ryšys gali tebeišlikti gyvas. Tai dažnai išduoda nuolatinės mintys apie buvusį partnerį, tarsi tylus laukimas – žinutės, skambučio, ženklo, kad viskas dar gali pasikeisti. Galite pastebėti, kad vis dar teisinate jo elgesį, menkinate patirtą skausmą, o gražūs prisiminimai tebeužgožia realybės suvokimą. Kartais atrodo, kad jūsų nuotaika vis dar priklauso nuo jo – net jei jo fiziškai nebėra šalia. Apie nenutrūkusį emocinį ryšį byloja viduje vis dar gyva viltis sugrįžti į santykį ar jį „ištaisyti“. Šie ženklai nereiškia, kad esate silpna – jie rodo, kad jūsų jausmai buvo tikri, o atsiskyrimas vis dar vyksta.

Ženklai, kad tebeesate santykyje:

• Galvojate apie buvusį partnerį kasdien
• Nuolat ieškote informacijos apie jį, stebite jį socialiniuose tinkluose
• Teisinate bet kokį jo elgesį
• Manote, kad viską dar galima ištaisyti scenarijumi „jeigu… tada…“.

Kaip judėti pirmyn:

Pirmasis žingsnis – švelniai, bet sąžiningai pripažinti sau realybę, tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios norėtųsi. Tai reiškia atsigręžti į visą santykių patirtį – ne tik į gražias akimirkas, bet ir į tai, kas skaudino. Judėjimas pirmyn dažnai prasideda nuo mažų, kasdienių pasirinkimų: mažiau tikrinti telefoną, mažiau grįžti mintimis į praeitį, daugiau dėmesio skirti sau ir savo poreikiams.

Svarbu po truputį atkurti ryšį su savimi – su tuo, kas jums patinka, kas teikia ramybę, kas stiprina. Tai gali būti paprasti dalykai: pasivaikščiojimas, pokalbis su artimu žmogumi, dienoraščio rašymas. Ne mažiau svarbu leisti sau jausti – liūdesį, pyktį, ilgesį – nes būtent per šiuos jausmus vyksta gijimas. Ir nors kartais gali atrodyti, kad judate labai lėtai, kiekvienas mažas žingsnis yra svarbus. Judėjimas pirmyn nėra staigus lūžis – tai tylus, bet tvirtas grįžimas į save. Jeigu jaučiate, kad vienam šioje patirtyje būti per sudėtinga, visada galite kreiptis į specialistą – psichologą, psichoterapeutą.

Kiekvienos skyrybos primena gedulą – jos dažnai atkartoja visas gedulo stadijas, kurias išgyvename netekę kažko svarbaus. Net jei santykiai buvo skausmingi, išsiskiriama ne tik su žmogumi, bet ir su viltimis, planais, bendros ateities vizija, savo svajonėmis. Iš pradžių gali būti sunku patikėti tuo, kas vyksta, vėliau kyla pyktis, nusivylimas ar bandymas „susigrąžinti“ tai, kas buvo. Po to ateina liūdesys, tuštumos jausmas, o kartu – ir lėtas, pamažu augantis priėmimas. Šis procesas nėra tiesus ar vienodas visiems – kai kurios stadijos gali kartotis, persipinti tarpusavyje. Tačiau kiekvienas išgyventas jausmas yra žingsnis link gijimo ir vidinio atsiskyrimo.

Išėjimas iš smurtinių santykių – ne tik pabaiga. Tai pradžia.

Pradžia santykio su savimi, kuriame pamažu atsiranda daugiau švelnumo, pagarbos ir saugumo. Tai kelias, kuriame iš naujo mokomasi girdėti savo jausmus, atpažinti savo ribas ir jas saugoti. Nors pradžioje gali būti daug nežinomybės, baimės ar vienatvės, ilgainiui atsiranda vis daugiau vidinės erdvės kvėpuoti, būti savimi.

Tai taip pat pradžia galimybės kurti kitokius santykius – tokius, kuriuose nereikia kentėti, kad būtum mylima. Santykius, paremtus abipuse pagarba, atvirumu ir saugumu. Ir svarbiausia – tai pradžia gyvenimo, kuriame jūs tampate svarbiausia sau.

Pirmas žingsnis visada pats sunkiausias. Jeigu norite pasitarti su specialistu, kaip išeiti iš smurtinių santykių ir padėti sau, kreipkitės į Kauno apskrities moterų krizių centrą (susisiekti galite telefonu: +370 679 31930,  el.p. kriziucentras@kamkc.lt, o daugiau sužinoti apie smurtą ir teikiamą pagalbą: www.kamkc.lt). Specialistai teikia psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą, patiriantiems smurtą ar smurto grėsmę artimoje aplinkoje, išgyvenantiems krizes. Visos centre teikiamos paslaugos nemokamos.