„Gyvenau jo pasaulyje – kol supratau, kad turiu savąjį“ - taip šį pasakojimą pradėjo Lina. Ji 20 metų gyveno santuokoje, augino du vaikus, namai erdvūs, atrodo, nieko juose netrūko, iš šalies – ideali šeima, iš vidaus – tylus emocinis griuvėsis.
Anot Linos, vyras visada buvo charizmatiškas, daug dirbo, dažnai išvykdavo į komandiruotes užsienyje. Bėgant metams jo tonas tapo vis griežtesnis, reikalavimai – skaudesni, o žodžiai – aštrūs. Ji jautė tarsi nuolat turėtų įrodyti vyrui, kad yra pakankamai gera žmona, mama, moteris.
Šiandien Lina atsimena, kad kiekvienas pokalbis su vyru baigdavosi vienodai: Lina likdavo kalta dėl visko, kas vyko, tačiau ji tai priimdavo natūraliai, tarsi tai savaime suprantama, jos „likimas “.
Lina vis dažniau suvokdavo, kad paniro į tokią būseną, kai vis stipriau gaila savęs: „Man atrodė, kad tik aš viena tokia, nuolat klausdavau mintyse savęs, kodėl man? už ką? kada tai baigsis?“.
Lemtingas lūžis įvyko, kai jai parašė nepažįstama moteris, teigianti, kad laukiasi jos vyro vaiko. Pridėjo nuotraukų, žinučių, kuriose jie atrodė be galo laimingi. Lina bandė kalbėtis su vyru, tačiau jis viską neigė: „ta moteris apsėsta, ji mane persekioja, buvau susitikęs tik porą kartų, pasakiau, kad atstotų nuo manęs”. Linos vyras prisiekinėjo jai amžiną meilę, teigė, kad ji vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo. Vyras neįsivaizdavo gyvenimo be jos - Linos… Vyras grasino savižudybe, jei Lina nebus kartu su juo. „Ir tą kartą, jis privertė mane jaustis vėl kalta dėl to, kad išdavė mane su kita moterimi ir be manęs nenori gyventi“ – guodėsi Lina.
Po kiek laiko, emocijoms nurimus, vyras vėl grįžo į namus, ėmė rodyti dėmesį, dovanoti gėles, bet emocinis smurtas tik gilėjo... Kiekvieną kartą Lina susidurdavo su vis didesnėmis manipuliacijomis, kaltinimais, kontrole. Vieną lietingą rudens vakarą Linos septynmetis sūnus išgirdęs žingsnius prie lauko durų, su nerimu žvelgdamas į mamą, tyliai pasakė: „Mama, tu sulaikai kvėpavimą, kai tėtis grįžta namo“.
Tą akimirką Lina suvokė, kad jos vaikai mato, jie girdi ir jie mokosi. Ji kreipėsi pagalbos – į specializuotą kompleksinės pagalbos centrą. Su konsultante aptarė teisinius skyrybų aspektus, lankėsi pas psichologę. Moteris išgirdo, kad tai, ką ji patiria, vadinama psichologiniu smurtu.
Kas yra psichologinis smurtas?
• Nuolatinis kritikavimas ir menkinimas
• Manipuliavimas kaltės jausmu
• Kontrolė: finansinė, emocinė, socialinė
• Siekiamybė pakeisti asmens realybės suvokimą, pakreipiant jį savo naudai (pvz.: bandymas įtikinti, kad tik jūs įsivaizduojate ar išsigalvojate smurto įvykius, kad esate psichiškai nestabili(-us) ar psichiškai nesveika(s), neadekvati(-us)).
Jei atpažįsti save – tu nesi viena(-as)!
Linos kelias vis dar tęsiasi, bet ji jau kvėpuoja laisviau. Tokia gali būti ir Tavo pradžia.
Pagalba egzistuoja. Tylėti – neprivalai. Kalbėti – saugu. Išeiti – galima.
Pirmas žingsnis visada pats sunkiausias. Jeigu norite pasitarti su specialistu, kaip išeiti iš smurtinių santykių ir padėti sau, kreipkitės į Kauno apskrities moterų krizių centrą. Specialistai teikia psichologinę, teisinę, socialinio pedagogo pagalbą, patiriantiems smurtą artimoje aplinkoje, išgyvenantiems įvairias krizes. Visos centre teikiamos paslaugos nemokamos.
Taip pat teikiama pagalba vaikams ir paaugliams, smurto artimoje aplinkoje liudytojams.
Linos (vardas pakeistas) istoriją, suderinus su kliente, aprašė psichologė Rasa Jankūnaitė.
Lina tikisi, kad jos nueitas kelias pagalbos sau link įkvėps ir kitas moteris, gyvenančias smurtiniuose santykiuose.
