Ačiū, kad Esate ir Padedate. Mano vyro tėvai ir brolis mane žemina ir keikia, už tai kad esu tikinti, kad nepagimdžiau vaikų, kad anot jų esu negraži, psichinė ligonė ir dar labai daug visko tiesiog už nieką. Siuntinėja brolis mus abusu vyru keiksmažodžiais už nieką. Su tėvais vyras anksčiau sunkiai sutartavo, nes problematiški žmonės. Mes jiems visada nuolaidžiaudavom, bandėm skleisti meilę, daryti gera. Vyras mano geras žmogus, pilnas baimių, bijo jiems ką pasakyti, o ir nelabai ką pasakysi, nes per daug tamsos juose, savo blogų darbų visai nemato. Man labai blogai su sveikata, nebegaliu kentėti. Sakau jam, kad turi palikti juos ramybėj ir nebendrauti, nebeskambinti. Jau galvojau net apie savižudybę, nebegaliu pakelti šių patyčių, ir klausytis kaip vyras žeminasi, jų bijo, bijo nebendrauti, nes sako kad bus blogiau. Juk su jais negyvenam. Kas gali būti blogiau? Tiesiog vyras užaugo traumuotoj šeimoj, kur tėvas gėrė, tėvai pykosi pastoviai, brolis pilnas traumų.Ateity žinoma tėvus reikės prižiūrėti ir t.t Parašykite prašau ką nors, duosiu paskaityti vyrui, nes aš jau tiek daug praradau, nei valgau, nei miegu, daug kalbejau su vyru, lyg suvokia tam momentui, ir toliau su jais bendrauja, jaučia pareigą, o tie pila purvą. Ir iš viso taip nemalonu yra netgi jei nepila purvo, kai prisimenu, kiek tie žmonės priklabėję, kuomet darėm tik gera jiems. Tokia energetika eina iš jų negera. Jaučiasi visada jų pyktis ir neapykanta, netgi tada kai nesikeikia, ir nesišaipo. Rašėm Jiems ilgus laiškus nuoširdžius, kalbėjomės, kad taip elgtis nedera ir t.t bet jie kaip apsėsti mato save idealais, ir kalba baisybes toliau. Ačiū Jums labai. Stiprybės, palaimos ir Jums.