Sveiki, Man 27m. Su vyru turime beveik metų mergytę. Mano vyro tėvai yra išsiskyrę, tėtis užsienyje, o mama (anyta) gyvena šalia esančiame name, kuriame gyvenau ir aš prieš susituokiant, susilaukiant dukros. Gyvenau +-2 metus. Vyro mama vyresnė moteris, jos gyvenimas paprastas ir ramus, labai rūpinasi savo sūnumi, televizijos žiūrėjimas, kartais pabūna su draugėmis ir dažnai lanko mus. Viskas kaip ir gerai, tik nuo pirmų dienų, mano požiūriu, anytos dėmesingumas yra perdėtas, tiek mano dukrai, tiek vyrui. Bet apie vyrą aš nieko nesakau, tai jos sūnus ir jos pasirinkimas kaip elgtis, nors mano vyrui jau 37m. Mama iš dalies vieniša, galbūt turėčiau suprasti, jog jai liūdna ir apskritai, ne mano reikalas, kaip ji elgiasi su savo sūnumi. Vyras be abejonės labai myli ir gerbia savo mamą ir aš net nesiruošiu ir nežadu “kariauti” ar kelti ultimatumus, tiesiog, daugelyje situacijų įžvelgiu lyg, mano akimis, mano supratimu, nenormalų ir nesuprantamą elgesį iš jos pusės. Bet kalbant apie dukrą, tai pirmoji anūkė, negaliu pakęsti ir sunkiai tvardausi, kai anyta mergaitę tiesiogine ta žodžio prasme “užgula” atėjus aplankyti. Mergaitė nori pati stotis, eiti pasiimti vieną žaislą, kitą, ateina prie manęs, vėl prie žaislų ir t.t, močiutė anūkę vis paima, nenori leisti eiti ten, nenori leist imti to ar ano, kad tik būtų su ja, neduok die pamatys vaikas mane, puls eiti link manęs, močiutė ant kelių skubės mergaitę paimti ,kad tik neitų. “Ateik ką tau duosiu, pažiūrėk tą imk aną”. Neištvėrusi šių poelgių, vieną kartą pasakiau duokit jai laisvės, duokite vaikui erdvės, ji savarankiškai daro tą ir aną, beabejo, supyko, trenkė durimis ir išėjo. Nuo to karto nebeateina. Vyras pasakė, kad anytos engimą iš mano pusės mato jau senai, kad nemėgstu jo mamos, kritikuoju ją, mama jaučiasi įtampoje, esu visuomet “persikreipusi” kai ji ateina. Neslėpsiu, kai grįžtu namo ir matau, kad anyta pas mus( dažnai ateina, kai manęs nėra ir kai tik išvažiuoju) man pradeda virti kraujas. Turiu išeiti į kitą kambarį, nenoriu su ja kalbėtis, nieko jos neklausiu, nieko nesiūlau, kas žinau,kad yra nemandagu ir negražu iš mano pusės. Nueinu kad ir lyginti į kitą kambarį, kad tik jos negirdėti ir namatyti. Iš dalies, tik ir noriu kad ji greičiau išeitų.Bandau kratyti savo mintis galvoje, klausiu savęs, kodėl ir iš kur ateina tokie jausmai ir emocijos, pamačius ją. Negaliu rasti atsakymų. Nenoriu su ja apskritai jokio kontakto, bet suprantu,kad tai veda į skyrybas. Šventės,Velykos,Kalėdos ir t.t atostogos ir gimtadieniai, to neišvengsi. Prašau pagalbos, nežinau kokios, kaip elgtis situacijoje, kaip perdėlioti savo mintis,emocijas. Ji yra vaiko močiutė, mano vyro mama ir kitaip nebus. Tačiau aš nenoriu su ja turėti nieko bendro- nei kalbėtis, nei šnekėtis, niekada nepalieku jai dukros, tik vyras. Vyras ragina kreiptis pagalbos ir tvarkytis su savimi, nes įtampoje negyvens.