Laba diena, kreipiuosi dėl sūnaus. Labai prašau patarti ką man daryti, kur gauti pagalbos ir kaip ją suteikti, kai sūnus niekur neina. Apie save, savo elgesį jis nekalba ir girdėti apie tai nieko nenori. Sūnui 30 metų; nerūko, narkotikų nevartoja, alkoholio retai išgeria. Nuo vaikystės jis esa jautresnis, bet labai geros širdies, sąžiningas, nedrąsus žmogus. Ir lėtesnis, gal todėl artimesnių draugų niekada neturėjo. Dabar, kai jau nesimoko ir niekur nedirba esa visiškai vienišas, jaučiasi niekam nereikalingas. Ryškiai neigiamai sūnaus elgesį paveikė, kai tėvas paliko šeimą (daugiau kaip prieš 10 metų) ir taip nustojo visai bendrauti su sūnum. Nuo to laiko sūnus kasdien vis labiau užsisklendė. Ištisais mėnesiais niekur neišeina, nustojo laikytis elementarios higienos, baisiai apsileido, nereguliariai valgo, dažnai viskuo nepatenkintas, jei ką pasakau jam tik pyktis kyla ir mano patarimų, raginimų visai nepaiso. Ir taip tęsiasi jau daug metų, su labai retais adekvataus elgesio epizodais. Jis yra baigęs profesinę mokyklą kartu įgijęs vidurinį išsilavinimą, bet pagal specialybę nedirbo. Visada daug skaitė ir dabar kartais paskaito, teoriškai žinąs daug dalykų, bet nesugeba įsitvirtinti jokioje darbinėje veikloje. Jam nesiseka atlikti ir paprasčiausius darbus, arba atlikinėja užduotį labai lėtai. Baigęs profesinę mokyklą ieškojo darbo, bet nesėkmingai, o jei kur priimdavo tai vienai kitai savaitei, atleisdavo dėl lėtai atliekamų užduočių; ilgiausiai dirbo mėnesį. Atsirasdavo dar didesnis nusivylimas savimi. Kelis metus buvo registruotas darbo biržoje. Paskui pavyko 2 metus padirbėti vienoje įmonėje, bet prasidėjus krizei irgi buvo atleistas. Vėl nesėkmingi bandymai ieškant darbo ir vėl biržoje. Kartais gaudavo socialinę pašalpą, bet ne visada nueina susitvarkyti dokumentų, todėl ir tą pašalpą gauna nereguliariai.Prieš keletą metų pavyko įkalbinti nueiti pas psichiatrus. Jie siūlė atsigulti į stacionarą, kaip supratau ir tikėjausi paguldė į psichiatrijos skyrių psichikos ištyrimui, diagnozės nustatymui, konsultacijai dėl gydymo pobūdžio. Bet ligoninėje iš pirmos dienos buvo pradėta gydyti dideliu kiekiu vaistų, kurie jam sukėlė labai dideles šalutines reakcijas. Be to, ten patyrė kažkokį baisų stresą dėl agresyvių ligonių. Vėliau jam diagnozavo nenustatytus elgesio, adaptacinius sutrikimus. Gal jo sutrikimams gydyti nebūtini tokie vaistai ar tokios jų dozės, gal jam daugiau reikalinga terapinė, psichologinė pagalba? O gal gydymo derinys? Aš nežinau. Bet jis nesikreipia niekur, nei vienas, nei su manim neina. Aš žinau, jam labai reikia žmogaus, kurio jis paklausytų, kuris būtų jam pavyzdys ar pan. Bet kur tokį Žmogų rasti?Tik matau, kad jam yra labai blogai, kad jis nieko neveikdamas degraduoja kaip žmogus. Mano siūlomos pagalbos nepriima ir pats niekur nesikreipia, o aš dėl nuolatinio išgyvenimo dėl sūnaus, streso ir pati be jokios moralinės paramos tiesiog nežinau kaip toliau gyventi. Ką galite patarti, ar galima mums kažkaip padėti? Aš suvokiu, kad turiu būti stipri už mus abu, uždirbti abiems maistui ir išgyvenimui, bet jau tiesiog nepajėgiu, ir pati vis labiau klimpstu į depresiją. Neturiu nei su kuo atvirai pasikalbėti apie savo bėdas. Gyvename tik su sūnumi, beveik niekas pas mus neužeina. Jei kam pasiguodžiu, palinki kantrybės, stiprybės. Aš suprantu, visi gyvena savo gyvenimus, visiems užtenka savo problemų. Suvokiu, kad tokie žmonės, kaip mes – našta visuomenei, problemos giminaičiams, draugams, jei tokių yra, tikrai, be mudviejų nei Lietuva, nei Pasaulis tikrai nesugrius. Bet ir rankos negaliu prieš save pakelti. Gal bijau, o gal sulaiko, galvojimas, kas bus su sūnum..., gyvenimas prie konteinerio.O taip norisi džiaugtis gyvenimu, matyti sūnų „atsistojantį ant kojų“...Pagarbiai,Mama