Juozapavičiaus pr. 77 (III aukštas), Kaunas. Tel. 8-37-340027 arba 8-679 31930. I – V 09.00 – 17.00 val. Fax: 8 - 37 - 340027, El. p.: kriziucentras@kamkc.lt

AR IŠ TIESŲ MAŽĖJA SMURTO ŠEIMOJE, ĮSIGALIOJUS „APSAUGOS NUO SMURTO ARTIMOJE APLINKOJE“ ĮSTATYMUI?

2012-10-15

Straipsnį parengė Rita Kriugždaitė, KAMKC teisininkė

 

Ilgai lauktas „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje“ įstatymas įsigaliojo 2011 metų gruodžio 15 dieną. Praėjus vos penkioms paroms po įstatymo įsigaliojimo buvo pradėti 166 ikiteisminiai tyrimai dėl smurtavimo prieš šeimos narius. 2012 metų sausio mėnesį policijos įstaigose buvo užregistruota 3489 pranešimai apie smurtaujančius artimuosius ir pradėti 1176 ikiteisminiai tyrimai, vasario mėnesį užregistruota - 2220 pranešimų, pradėti 737 ikiteisminiai tyrimai, kovo mėnesį - 1977 pranešimai, 674 ikiteisminiai tyrimai. Vėlesniais šių metų mėnesiais ši tendencija išlieka: pranešimų ir pagal juos pradėtų ikiteisminių tyrimų mažėja.

Policijos departamento vadovai dėl šios tendencijos daro prielaidą, kad suveikė prevencinis įstatymo efektas – smurtautojai suprato, kad smurtas šeimoje neliks nenubaustas ir tai sulaiko juos nuo smurtinių veiksmų. Ar iš tiesų smurtautojai mažiau smurtauja prieš savo šeimos narius? Reikėtų džiaugtis, jei tai būtų tiesa. Tačiau pasaulinėje praktikoje, prevencinių priemonių prieš latentinius nusikaltimus efektyvumo rodiklis - ženklus pranešimų apie įvykdytus nusikaltimus, skaičiaus augimas ir šis augimas išlieka ilgą laiką, tai yra priešingai nei šiuo metu yra Lietuvoje. Gal būt Lietuvos smurtautojai skiriasi nuo smurtautojų kitose pasaulio šalyse, yra labiau sąmoningi, ir per trumpą laiką išmoko šeimoje kylančius nesutarimus spręsti labiau civilizuotais būdais. Geriausi į šiuos klausimus galėtų atsakyti psichologai ar sociologai. Tačiau laikant, kad Lietuva nėra unikali šalis, tai remiantis pasaulio praktika, darytina išvada, kad naujasis įstatymas nėra pakankamai efektyvi prevencinė priemonė prieš šeimyninį smurtą.

Viena iš priežasčių kodėl taip atsitiko gali būti tai, kad įsigaliojus įstatymui, žymiai padidėjo policijos pareigūnų darbo krūvis, bet nebuvo padidintas policijos įstaigų finansavimas. Pareigūnai disponuojantys tokiais pat finansiniais ir žmogiškaisiais resursais neturi galimybės susidoroti su padidėjusiomis darbo apimtimis. Belieka tikėtis, kad formuojant ateinančių metų biudžetą, vyriausybė atsižvelgs į tą aplinkybę, kad skiriant pareigūnams papildomas užduotis, turi būti numatytas ir atitinkamas finansavimas.

Ar yra daugiau priežasčių kodėl įstatymas neveikia taip kaip buvo tikėtasi. Šių metų kovo mėnesį Kauno apskrities moterų krizių centro bei Kauno apskrities vyrų krizių centro darbuotojai dalyvavo Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Prevencijos skyriaus organizuotame susitikime, kurio tikslas buvo aptarti įstatymo taikymo problemas. Susitiko pareigūnai, kurie tiesiogiai dalyvauja šio įstatymo įgyvendinime: Kauno miesto ir Kauno rajono prokuratūrų prokurorės, Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė, policijos pareigūnai.

Susitikimo dalyviai įvardijo įstatymo spragas, dėl kurių įstatymo tikslas – apginti asmenis, kurie patiria savo šeimos narių smurtą, tampa sunkiai įgyvendinamu. Labai svarbios, šiame įstatyme numatytos, priemonės atskirti smurtautoją nuo aukos, tuo apribojant jo galimybę toliau smurtauti, daryti poveikį aukai kol vyksta ikiteisminis ir teisminis bylos tyrimas. Įstatymo 5 straipsnis įvardija šias priemones ir dalinai apibrėžia jų įgyvendinimo tvarką: „...skiriamos šios smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonės:

1) įpareigojimas smurtautojui laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena su smurtą patyrusiu asmeniu;

2) įpareigojimas smurtautojui nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo. ...“

Panašią apsaugą nukentėjusiajam suteikia ir LR Baudžiamojo proceso kodekso 132(1) straipsnyje numatyta kardomoji priemonė „Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo“.

Smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių įgyvendinimo tvarką nustatė LR Policijos generalinis komisaras, kardomosios priemonės – Generalinis prokuroras. Šios tvarkos tarpusavyje šiek tiek skiriasi. Kardomąją priemonę pagal baudžiamojo proceso kodekso straipsnį 132(1) skiria ikiteisminio tyrimo teisėjas, prokuroro prašymu. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje Įstatymas nenumato kas turi kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonių skyrimo. Taikant įstatymą kilo klausimas, kokiais atvejais turi būti skiriama Įstatymo 5 straipsnyje numatyta apsaugos priemonė, o kuriais atvejais Baudžiamojo proceso kodekso 132(1 ) straipsnyje numatyta kardomoji priemonė. Jei pasirenkama taikyti Įstatyme numatytą apsaugos priemonę, lieka neaišku kas turi teisę kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl šios apsaugos taikymo: tik prokuroras ar ir ikiteisminio tyrimo pareigūnas, nes Įstatyme apie tai nekalbama.

Kauno miesto apylinkės teismas ikiteisminio tyrimo pareigūno prašymą dėl apsaugos priemonės skyrimo, atmetė, tuo pagrindu, kad kreipėsi ne prokuroras. Prokuratūra apskundė šią nutartį Kauno apygardos teismui, kuris prokuratūros skundą atmetė. Taigi galima laikyti, kad susiformavo praktiką, kad dėl įstatyme numatytos priemonės skyrimo į ikiteisminio tyrimo teisėją gali kreiptis tik prokuroras. Tačiau kol vyko visas šis kreipimosi į teismą, skundo pateikimo ir jo nagrinėjimo procesas, smurtautojas nebuvo izoliuotas nuo smurto aukos, galėjo jai daryti poveikį ar toliau smurtauti. Nežinia ar buvo tokių atvejų kituose apskrityse, kaip jie buvo išspręsti, bet akivaizdu, kad įstatymo spragos trukdo efektyviai apsaugoti auką nuo smurtautojo.

2012-05-23 LR Seime įregistruotas įstatymo pakeitimo projektas. Projekte atsisakyta 5 straipsnyje numatytos apsaugos priemonės ir numatyta, kad nustačius smurto artimoje aplinkoje faktą ir pradėjus ikiteisminį tyrimą, taikoma kardomoji priemonė pagal Baudžiamojo proceso kodekso 132(1) straipsnį „Įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo“. Taip pat šiame projekte sukonkretinta kokios priemonės turi būti naudojamos nukentėjusiajam apsaugoti po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo. Projekto rengėjos numato, kad smurtautojui turi būti skiriama Baudžiamojo kodekso 721 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė „Draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens“.

Jei Seime bus priimti šie įstatymo pakeitimai, įstatymo taikymas turėtų vykti sklandžiau. Tačiau minėtas projektas pašalino ne visas spragas ir neaiškumus. Įstatymo 1 straipsnyje, kuriame apibrėžta įstatymo paskirtis rašoma: „... Šis įstatymas apibrėžia smurto artimoje aplinkoje sampratą, nustato smurto artimoje aplinkoje subjektų teises ir atsakomybę, prevencijos priemonių įgyvendinimą, pagalbos smurto artimoje aplinkoje atveju teikimą ir apsaugos priemonių smurtą patyrusiam asmeniui taikymą....“ . Smurto apibrėžimas pateiktas 2 straipsnio 5 dalyje : „Smurtas – veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą.“

Policijos pareigūnai, prieš priimdami sprendimą pradėti ar ne, ikiteisminį tyrimą turi nustatyti ar buvo padaryta nusikalstama veika. Kurios veikos laikomos nusikalstamomis apibrėžia LR Baudžiamasis kodeksas. Vadinasi, šiame įstatyme apibrėžtos veikos būti laikomos nusikalstamomis pagal Baudžiamojo kodekso apibrėžimus, priešingu atveju smurtautojui nekyla baudžiamoji atsakomybė, dėl jo veikos negali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir taikoma kardomoji priemonė. Tai reiškia, kad smurto sąvoką „Apsaugos nuo smurto artimojoje aplinkoje“ įstatyme turi atitikti baudžiamojo kodekso tam tikrus straipsnius, priešingu atveju, smurtautojas lieka nebaudžiamas.

Įstatyme apibrėžta, kad „smurtu laikomas tyčinis asmeniui daromas poveikis veikimu ar neveikimu. Teisės teorijoje, neveikimas apibūdinamas kaip pasyvus žmogaus elgesys, dažniausiai pasireiškiantis tam tikrų veiksmų, kuriuos asmuo privalo padaryti, o jų nepadarymas sukelia ar gali sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus. Atsakomybės už neveikimą nustatymo sąlygos yra asmens pareigos ir galimybės veikti egzistavimas. Siejant šį apibrėžimą su smurtavimu prieš šeimos narį, galima teigti, kad nusikalstama veika šio įstatymo reguliavimo srityje būtų, kai vienas šeimos narys turi įstatymu nustatytą pareigą ir galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, tačiau jų neatlieka, o to pasekmė - žala kitiems šeimos nariams.

Iš šeimos narių tarpusavio pareigų, numatytų LR Civiliniame kodekse, tik neprisidėjimas prie šeimos poreikių tenkinimo, vengimas išlaikyti nedarbingus šeimos narius, galėtų būti laikomas smurtu (ekonominiu), kuris padaromas neveikimu. LR Baudžiamasis kodeksas apibrėžia tokias nusikalstamas veikas, kurios padaromos neveikimu, tai palikimas be pagalbos (144 straipsnis), vaiko palikimas (158 straipsnis), vengimas išlaikyti vaiką (164 straipsnis). Tačiau, šios rūšies smurto atvejų, įstatyme siūlomos apsaugos priemonės niekaip neįtakotų arba dar pablogintų smurto aukos padėtį. Nes jei asmuo nevykdo kažkokių savo pareigų gyvendamas su šeima, įpareigojus smurtautoją laikinai išsikelti ir nebendrauti, jam įstatymu bus apribotos galimybės šias pareigas vykdyti. Todėl manau, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, smurto apibrėžime minimas neveikimas yra perteklinis ir beprasmis šio įstatymo numatytų priemonių taikymo srityje.

Neturėtų būti neaiškumų dėl baudžiamosios atsakomybės smurtautojui fizinio smurto atvejais. Tačiau bandant kriminalizuoti psichinį ar ekonominį smurtą gali kilti sunkumų. Įstatyme reikia aiškiau apibrėžti psichinio ir ekonominio smurto sąvokas. Geriausiai šiuos apibrėžimus pateikti, derinant su nusikalstamų veikų apibrėžimais konkrečiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 145 straipsnis „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ gali būti laikomas psichinio smurto vienu iš atvejų.

Sukonkretinus smurto apibrėžimą Įstatyme taip, kad būtų pateiktos aiškios nuorodos į Baudžiamojo kodekso kriminalizuotas nusikalstamas veikas, smurtautojui liktų mažiau galimybių išvengti baudžiamosios atsakomybės. Konkrečiau ir aiškiau suformulavus Įstatymo nuostatas kiltų mažiau neaiškumų jį taikant ir liktų mažiau erdvės įstatymą interpretuoti smurtą patyrusių asmenų nenaudai.

« Atgal